2016 metų lapkričio 5-6 dienomis Viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ iniaciatyva buvo surengtas ornitologų susitikimas aptarti didžiojo apuoko populiacijos būklę šalyje. 2016-2017 m., rengiant Didžiojo apuoko (Bubo bubo) rūšies apsaugos planą, buvo labai svarbu suvienyti ir jėgas ir žinias apie šios paukščių rūšies paplitimą bei gausumą Lietuvoje.
Į jaukią sodybą ant Kumpuolio ežero kranto Zarasų rajone rinkosi Gamtosaugos projektų vystymo fondo specialistai ornitologai: Saulis Skuja, Saulius Rumbutis, Deivis Dementavičius ir dr. Rimgaudas Treinys bei Lietuvos ornitologų draugijos nariai ir darbuotojai: Liutauras Raudonikis, Marius Karlonas ir Arūnas Čerkauskas.
Beprasidedanti žiema visus pasitiko bene pirmuoju tikru sniegu, lengvu šaltuku ir slidžiais keliais, tačiau toks oras ne tik neišgąsdino gamtininkų, o tik dar labiau pakėlė mūsų nuotaiką.
Susitikimo tikslas – apibendrinti vienos iš rečiausių mūsų pelėdų paplitimą, gausumą, tipiškas buveines, lizdavietes, mitybą ir grėsmes.
Apibendrintais duomenimis, didžiojo apuoko populiaciją šalyje sudaro apie 20 perinčių porų, iš kurių didžioji dalis susitelkusi Vakarų Lietuvoje – Nemuno deltos užliejamuose miškuose ir pamaryje. Šie paukščiai taip pat gyvena Pietų ir Pietryčių Lietuvoje. Vengdami žmonių gyvenamųjų vietų apuokai yprastai užima teritorijas, kuriose veisimosi buveines sudaro įvairaus tipo miškai, pelkės ir vandens telkiniai. Šie paukščiai peri tiesiog ant žemės arba medžiuose sukrautuose plėšriųjų paukščių lizduose, užima iškeltus dirbtinius lizdus.
Sėkmingai jauniklius Lietuvoje išaugina iki 70 proc. perėti pradėjusių porų (vid. 1,6 jauniklio). Lietuvoje perintys didieji apuokai veisimosi periodo metu jauniklius daugiausiai maitino paukščiais (85 proc. lizduose identifikuotų grobio individų), likusią dalį sudarė žinduoliai (ežiai, pelėnai). Dėl plataus mitybos raciono tiesioginių konkurentų didieji apuokai Lietuvoje neturi.
Identifikuotos ir aptartos šios pagrindinės grėsmės: trikdymas lizdavietėse, nepakankama teisinė apsauga, kokybiškų lizdaviečių bei pačių paukščių stoka ir grėsmės, kurias sukelia natūralūs priešai (mangutai, kiaunės, lapės, varniniai paukščiai) ir žmogaus išplėtota infrastruktūra (ypatingai – elektros orinės linijos). Turimi duomenys leidžia vertinti kad apuokų trikdymas lizdavietėse veisimosi metu ir saugių lizdaviečių stoka yra kritinės grėsmės Lietuvoje. Saugių dirbtinių lizdaviečių įrengimas – efektyvi priemonė, kuri jau yra taikyta Vakarų Lietuvoje.
Mūsų apibendrinti duomenys bus naudojami rengiamame didžiojo apuoko apsaugos plane, Lietuvos perinčių paukščių atlase, kitose šalies publikacijose apie šią charizmatišką pelėdų rūšį.
