Jūrinis erelis
Didžiausias iš visų Lietuvoje aptinkamų perinčių plėšriųjų paukščių. Šie ereliai sveria 4 – 7 kg, o atstumas tarp ištiestų sparnų galų gali siekti net 2,4 metro. Suaugęs paukštis yra pilkai rudas, dalis krūtinės, kaklas ir ypač galva daug šviesesni. Snapas geltonas, o uodega balta.
Jauni paukščiai tamsiai rudi. Lytiškai jie subręsta ir perėti pradeda sulaukę 4 – 5 metų. Žieduojant paukščius nustatytas jų ilgaamžiškumas, pavyzdžiui, laisvėje gyvenantis jūrinis erelis dar perėjo, būdamas 36 metų amžiaus, o seniausias Europoje gamtoje gyvenęs šios rūšies paukštis buvo net 42 metų.
Apie paplitimą
Jūrinio erelio veisimosi arealas apima teritoriją nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio rytuose, toliau tęsiasi per šiaurinę Palearktiką iki Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos vakaruose ir pasiekia Neoarktinę zoną Grenlandijoje. Šiaurėje nuo Barenco jūros arealas tęsiasi į pietus iki Kroatijos, Kaspijos jūros. Lietuva yra pietvakarinėje pasaulinio rūšies arealo dalyje. Europoje perinčių jūrinių erelių populiacija vertinama 9 000 – 12 300 porų. Tai sudaro 50 – 74 proc. pasaulinės populiacijos. Lietuvoje peri 120 – 150 šių erelių porų. Didžiausia perinčių erelių porų koncentracija telkiasi šalies vakaruose – Nemuno deltoje ir Kuršių marių apylinkėse.
Apie biologiją
Suaugę jūriniai ereliai dažniausiai būna sėslūs. Lietuvoje jūrinių erelių poros savo veisimosi buveinėse sutinkamos ištisus metus ar didžiąją metų dalį. Paukščiai vasario mėnesį daug laiko praleidžia lizdavietėse, tvarko senus, krauna naujus lizdus, poruojasi. Kiaušinius jie deda vasario trečiąją – balandžio pirmąją dekadą. Erelių dėtyse būna 1 – 3 balti kiaušiniai. Peri 35 – 42 dienas. Jaunikliai ritasi balandžio pirmąją – gegužės antrąją dekadą. Lizdą palieka birželio antrąją – liepos trečiąją dekadą. Palikusius lizdą jauniklius dar kurį laiką maitina suaugę paukščiai. Dauguma jūrinių erelių jauniklių lizdavietes galutinai palieka rugpjūčio – lapkričio mėn.
Apie gyvanamąją aplinką
Jūrinis erelis gyvena įvairaus tipo ir dydžio miškuose, esančiuose šalia didesnių ir tinkamų medžioklei vandens telkinių. Mėgstamos buveinės – ramūs, nuošalūs didesnių miškų plotai prie žuvingų bei vandens paukščių gausa pasižyminčių didesnių ežerų, žuvininkystės tvenkinių, dirbtinių vandens saugyklų, upių slėnių, jūros įlankų, marių. Jūrinių erelių veisimosi teritorijos plotas sudaro nuo 19 iki 115 km². Lizdus šie paukščiai krauna medžiuose, kurių amžius siekia 60 – 240 metų. Lizdai būna sukrauti 7 – 34 m (vidurkis ~ 22 m) aukštyje nuo žemės. Stambūs šių erelių lizdai gali būti vidutiniškai 1,5 m skersmens bei 1 m aukščio. Jūrinis erelis minta vandens telkiniuose, šlapžemėse ir šalia jų gyvenančiais įvairiais gyvūnais. Mitybos pagrindą sudaro žuvys ir vandens paukščiai. Žiemą nemažą mitybos raciono dalį sudaro kritę gyvūnai.
Grėsmės
Europoje jūrinio erelio populiacija drastiškai sumažėjo XX amžiaus viduryje dėl aplinkos užterštumo cheminiais junginiais ir dėl antropogeninio trikdymo. Vėliau, inicijavus intensyvias apsaugos priemones ir uždraudus sintetinio pesticido DDT bei kitų ilgai išsilaikančių gamtoje teršalų naudojimą šiaurės ir vakarų Europos šalyse, jūrinio erelio populiacija palaipsniui gausėjo. Nustatayta, kad 1991 – 2000 m. rūšies populiacija Europoje pagausėjo ~ 1,7 karto lyginant su buvusia iki tol. Pastarąjį dešimtmetį ir toliau stebima šių paukščių gausos didėjimo tendencija.
Remiantis literatūros šaltiniais XIX amžiaus viduryje jūrinis erelis Lietuvoje buvo įprastas, o XX amžiaus pirmoje pusėje – retas, neperintis paukštis. Pirmos šalyje vėl perinčios jūrinių erelių poros aptiktos 1987 m. Vėliau rūšies populiacija Lietuvoje palaipsniui gausėjo kaip ir Europoje.
Lietuvoje saugomose teritorijose peri ~ 60 proc. šalies jūrinio erelio populiacijos. Šių paukščių lizdaviečių aplinkos apsaugą reglamentuoja miško kirtimų taisyklės. Tačiau vis dar lieka rūšies apsaugos spragų ne tik saugomose teritorijose, bet ir kitur esančiose šių paukščių radavietėse.
Pagrindinės to priežastys – nepilnai efektyvi teisinė bazė ir jos įgyvendinimas, ilgainiui susiformavęs neigiamas miško naudotojų požiūris į šiuos erelius bei žinių apie jų biologiją stoka. Dėl informacijos apie erelių lizdavietes trūkumo, kartais tyčinio žinomų jų lizdų ignoravimo, ypatingai privačių miškų valdose, dalis lizdaviečių sunaikinamos kirtimų metu. Jei miško darbai netoli lizdaviečių vykdomi anksti pavasarį – iš lizdų išbaidomi perintys paukščiai, žūsta jų dėtys.
Jūrinio erelio populiacijos būklė priklauso ne tik nuo lizdaviečių apsaugos būklės, bet ir nuo mitybos buveinių kokybės. Mitybos buveinių kokybė priklauso nuo įvairių, dažnai tarpusavyje susijusių veiksnių, tokių kaip cheminė tarša, buveinės ploto ar būdingos struktūros pasikeitimai, grobio gausumo, grobio rūšinės įvairovės pokyčiai.
Rūšies ilgalaikio išlikimo perspektyvos priklausys tiek nuo bendrųjų apsaugos sprendimų, kurie veikia visas žinomas rūšies radavietes, tiek nuo specifinių sprendimų, tinkamų rūšies apsaugai konkrečiose jos koncentracijos vietose. Dėl jūrinių erelių ilgaamžiškumo, sėslumo ir daugiamečio tų pačių veisimosi vietų užėmimo svarbiausia yra užtikrinti pakankamą perėjimo buveinių skaičių, netrikdomą aplinką šių paukščių veisimosi metu ir gerą mitybos buveinių būklę.
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 12 in /home/jurinisere/domains/padekime-ereliams.lt/public_html/wp-content/plugins/js_composer/include/classes/shortcodes/vc-basic-grid.php on line 184