Mažasis erelis rėksnys

Aquila pomarina
Vienas mažiausių erelių Europoje, nors atstumas tarp šio paukščio ištiestų sparnų galų yra net 1,5-1,7 metro. Ilgiausia žinoma jo gyvenimo trukmė gamtoje – 26 metai. Šios rūšies ereliai iki pirmojo perėjimo bręsta 4-5 metus.

Apie paplitimą
Mažasis erelis rėksnys – Europos, senojo žemyno, gyventojas. Populiacija vertinama 15 000 – 19 000 porų. Didžioji dalis žemyno populiacijos (~ 70 %) paplitusi 27-iose Europos Sąjungos šalyse (toliau – ES). Lietuva yra labai svarbi šios rūšies paplitimui, nes pas mus susitelkę > 20 proc. (t.y. 1900 – 2900 porų) ES porų! Pagal absoliutų porų skaičių ir tankumą, perskaičiuotą atsižvelgiant į šalies plotą, daugiau mažųjų erelių rėksnių nei Lietuvoje ES teritorijoje yra tik Latvijoje. Esame šio erelio pasaulinio paplitimo branduolio dalis.

Apie biologiją

Į veisimosi vietas iš žiemaviečių sugrįžta kovo paskutinę – balandžio pirmąją dekadą, tvarko senus lizdus, krauna naujus. Jaunikliai ritasi birželio pirmą antrą dekadomis. Lizdus palieka dar beveik neskraidantys jaunikliai, perskridinėja trumpais atstumais tarp medžių. Juos maitina suaugę paukščiai iki pat rugsėjo vidurio, kai prasideda rudeninė migracija. Iki žiemaviečių, esančių pietryčių Afrikos šalyse, skrenda ~ 9 000 km. Viena pora išaugina paprastai tik vieną jauniklį.

Apie gyvanamąją aplinką

Mažasis erelis rėksnys perėti įsikuria brandžiuose įvairios medžių sudėties medynuose, svarbu, kad jis būtų atokiau nuo kelių ir žmonių gyvenamųjų vietovių bei arti prie maitintis tinkamų vietų. Lizdus krauna medžiuose, kurių amžius siekia 50–200 metų. Paprastai lizdus krauna medžiuose su deformuotomis, labai šakotomis lajomis. Tos pačios poros paukščiai grįžta perėti į tas pačias lizdavietes metai iš metų.

Minta smulkiu grobiu: pelėnais, kitais smulkiais žinduoliais, varliagyviais, mažais paukščiais. Grobį gaudo dažniausiai atvirame kraštovaizdyje, netoli lizdavietės – iki 2 km atstumu.

Grėsmės

Paukščio apsaugos realizavimas yra labai komplikuotas, nes neišvengiamai priklauso nuo ekonominės raidos.
Dėl informacijos apie lizdų vietas trūkumo, dėl tyčinio esamų lizdų ignoravimo, dalis lizdaviečių kasmet yra sunaikinama kirtimų metu.
Atvirame kraštovaizdyje, erelių pagrindinėse maitinimosi vietose, vyksta įvairių pokyčių, susijusių su žemės ūkio, energetikos, urbanizacijos raida. Derlinguose regionuose žemės ūkis intensyvėja. Tuo tarpu nederlinguose Lietuvos regionuose – daug apleistos žemės ūkio paskirties žemės, kuri ereliams maitintis irgi nėra tinkama. Vėjo jėgainių, gyvenamųjų namų, komercinių pastatų statyba žemės ūkio paskirties žemėje mažina ereliams tinkamų maitintis plotų. Visi šie procesai daro poveikį erelių mitybos buveinių kokybei arba buveinės plotams, dėl to mažiau porų išaugina jauniklius.

Dėl ekonominės raidos, pavyzdžiui, Vokietijoje šiuo metu belikę tik ~ 100 mažųjų erelių rėksnių porų. Atsižvelgiant į dabartinį rūšies paplitimą ES realu, kad keliose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą, socialinė, ekonominė raida gali nulemti rūšies likimą visame senajame žemyne.